Kartais rodos, tyloj nepaliaujamai plyšoja venos,
Ir skubėdamas plaukia likimo apytuštis luotas.
Lyg neleistų kažkas grįžt atgal į gyvenimo sceną,
Negali  juk išlošti — pralošti, pamiršus kvėpuoti.
Atsirėmus pečiais medžio žievę nudrėkst iki kraujo,
Ar sutrupint sparnus žalsvo laumžirgio sau į arbatą.
Vietoj cukraus. Po to tik ištarti — juokauju, juokauju...
Apsimetus, kad tai tik žaidimas ir niekam neskauda.
Nagais įsitvėrus pagalvėn nakties — irštvos guoly,
Kur nėra ten šviesos ir užutekio sielos ramybei.
Garsiai klykt, kol iš pelkės išbris užmirštieji skenduoliai,
Gal šviesėti pradėtų, pasiekus nematomą ribą?
Tik gerai, kad galbūt ne kiekvieną pasmaugia toks vingis,
Dulkių stulpas gyvenimo kryžkelėj tirštas.
Ir pradėję kartu, ir užbaigia kartu — ir laimingi,
Apsirengti pamiršę ant ievų pusnynų  numiršta.