Aš nebeatmenu, neįsitėmijau, kada regėjimas tau grįžo
Ir tu nebeskaitei aistros ant mano kūno įlinkių it Brailio rašto,
Netvinkčiojo smalsumas
Tarsi šuliny tu būtum radęs pripustyta smėlio.
Nenustebau.
Nepasmerkiau
Iki pat nelemtos dienos,
Kai suburbėjai pirmą bjaurų keiksmą.
Tada užvėriau tai,
Kas buvo dovanai lig beprotybės atlapota.
Tu sugrįžai – 
Įsiutęs savininkas ir rūstus valdovas,
Tačiau ne tas apsalęs neregys,
Kurs ant manęs po odą paslėptą romaną skaitė,
Tada, kai dar buvau aiškiaregysčių ir maldų knyga.
Tada, kai užmiršai mokėtą jausmo abėcėlę,
Kai nebepalietei, 
Neglostei laiko išklaipyto kūno –
Nebetikėdamas, 
Kad smėliu užpustytam šuliny
Tavęs ilgėjaus, o ne kokio kito?