Kalbėk apie tai, ką regi pro savus sielos langus –
Gal dangus nugiedrėjo,
Gal paukščiai parskrido,
Gal tirpsta pusnis paskutinė
Ir vandenys, nešdami gyvas žiežirbas, kliokia?
Juk žvalgaisi toli iš veržlios jaunumės aukšto bokšto.
Aš tikėsiu kiekvienu tavuoju žodžiu,
Nes rūsy pasenėjimo lango nėra į pasaulį.
Būk dabar mano akys,
Būk aušrojanti sielos erdvė, mano vaike.
Nesakau, neprašau būti mano sparnais,
Nes ant jų skris naujai užsimezgusi meilė.
Tu tiktai pasakyk, 
Ką regi?
Iš gamtovaizdžio aš sužinosiu, 
Kuo užpildė tave ši diena.
Aš kol kas nesileisiu į požemius,
Tu man ulbėki.