Šaukiu tave lyg vėją laukuose paklydusį,
išėjusią jaunystę vėtrų sūkuriais.
Tokią viltingą su ugnim neblėstančia,
atrodė, obelys pavasariais nuskęs žiedais.
Tačiau dabar rudens ugny liepsnelė blėsta,
kartu su medžių lapais smilksta, virsta pelenais.
Ruduo apgaubęs dangų pilku bluostu
ir lietūs šėlsta, kažkas nudilgsi paširdžiais.
Jau nesugrįš upe išplaukusi jaunystė,
nustėrę medžiai grimzta lapų šokio sūkuriuos,
ir vėl dalina rudenio spalvas, jos tokios ryškios,
kaip kažkada žydėjusi  laike jaunystė,.
Šaukiu tave lyg vėją laukuose paklydusį,
neatsilieps ji taip toli, tarsi griaustinio aidas debesim vilnijantis,
lyg senas atvirukas, užsimetęs nuotraukų senų glėby.
O rudens lapai taip žaismingai dega ir negali sakyt, kad jis niūrus,
auksinės pasakos takais jis veda, tiktai pažvelk į pasipuošusius medžius.