Per dulkiančias miglas atkrykia, atrypuoja iš labai toli
Pavargusių skrajūnų kažkelintas pulkas.
Tu šita sąšauka supančiotas tyli
Pametęs darbus, tarsi gyvas stulpas,
Tarsi sparnuočių giminės garsai
Ataidi tavo kraujo ilgesingą balsą.
Ir tu galėjai, bet neišskridai.
Įsišaknijimas – toks būdas nusikalsti
Užmaršumu. Tačiau dabar vėlu.
Skrajūnų raudos į Dausas kaip vėlės.
Drėgmė ant veido. Ak, kokių galų!
Tai tik ruduo jausmų drumzles pakėlė.
Nutols, nutils. Buities raistai įtrauks –
Ten tvinksnius tvaskančius kaip nuodėmes skandinsi,
Įsiklausydamas – gal vėl krašte dangaus
Kažką svarbaus skrajūnų pulkas atneša į mintį.