Nusprendžiau surengti vakarėlį. Mano butas Vokietijoje trijų kambarių, gyvenu vienas, aišku, moku daug, bet gyventi erdviai yra begalinis malonumas. Pasikviečiau visus savo personažus, kuriuos tik prisiminiau, apgailestauju, bet tikriausiai nemažai ir pamiršau. Kai kurių gal ir sąmoningai nekviečiau, tarkim Jėzaus. Mažai esu jį kur nors minėjęs. Kita vertus, ateis ir visą vakarą sugadins, lieps visiems melstis.

Bet užtai buvo Kainas ir Abelis, irgi biblijiniai herojai, du nelaimingi broliukai, naujausias mano tvarinys. Jie neblogai įsipaišė į bendrą kompaniją, nors atvyko iš gilios senovės. Be to, atsinešė vyno, tokio seno dar niekada negėriau.

Taigi, vietos daug, tai sugužėjo visokie vykėliai, nevykėliai, mažiau ar daugiau nusisekę, nors iš esmės nei vienas mano personažas nėra kažko reikšmingo pasiekęs gyvenime, didvyriai, herojai manęs netraukė, labiau padugnės, tad galite įsivaizduoti, kas pas mane dėjosi. Žinoma, primygtinai visų paprašiau, pirma, kad nusiautų batus, antra, kad netriukšmautų, vokiečiai dėl triukšmo yra labai nervingi.

Aišku, buvo visa komanda iš Lifto, o kaip be jų, Arčis dar paklausė: kur pas tave liftas? Baik tu, sakau, nėra, vokiečiai  dar tiek neišpindėję, kad įrenginėtų liftus trijų aukštų name.

Paskui dar tas iš Geirangerio atėjo su avimi, tiksliau avinuką, savo vaikelį atsinešė, Akūbas taip pat su Pontelijonu, Jaunsuma irgi su dviem mergiščiom (visi iš Karaliaus Akūbo), tas tai iš karto į miegamąjį patraukė, paskui Tomas iš Vienos dienos, bet jis, galima sakyti, visą vakarą išbuvo duše, labai mėgėjas praustis ir užsidaryti nuo visų, kartais tik išlįsdavo, rankšluosčiu prisidengęs, paprašyti naujo šampūno ar dantų šepetuko, tuo pačiu ir viskio taurelę išlenkdavo.

Lavonas atėjo iš Puikios istorijos, paskui Žmogus, kuris gėrė šlapimą, dar tas jaunikaitis, kurį turkai išbarškino Transamerikoje, samdomas žudikas iš Kenguru, auka iš Nežudyk mane greitai, Bėgantis žmogus, kurį Dievas paskandino baseine, dar vienas negyvėlis iš Laikas mirti, laikas gyventi, taip pat siras berniukas, kurį nužudė, Androgenas, kuris, kaip žinote, nuo tilto nušoko, žodžiu, negyvėlių buvo daug, nes mano kūriniuose dažnai atsitinka, kad jie staiga arba  kažkodėl numiršta, arba kažkas juos pribaigia, arba patys galą sau pasidaro. Šia prasme man, galima sakyti, sekasi. Vos ne Vėlinės išėjo.

Bet nieko visi linksmi, patenkinti, kai kurie tik dabar ir susipažino, pirmą kartą pasimatę, anksčiau kur gi jie galėjo susitikti, visi labai skirtingose vietose gyveno: Kainas su Abeliu, žinia, Izraelyje, kažkas Vokietijoj, kitas gi Norgėje, kažkas Amerikoj, o vienas net Australijoj pabuvojo. Geografija plati. Pagalvojau, o kodėl gi iš Rusijos nieks neatvyko, negi apie ją nieko neparašiau? Bet tada išvydau man mojuojantį Jegorą iš Pokemonų, Jėga arba Syla, kaip galėjau pamiršti, šaunus vaikinukas.

Na, aišku, tie visi negyvėliai buvo dėmesio centre, kažkaip žmonėms būdinga labiau mirusius garbinti, nei gyvus, bet buvo ir du labai garsūs savo laiku režisieriai iš Antipų, sėdėjo savo invalidų vežimėliuose šalia, bet specialiai nusisukę viens nuo kito.

Kailas Pakeliui į Damaską iškart pas mane į lovą įsirangė, mus siejo sena meilė, dar mėginau drovėtis, bet jis pasakė ~ man šalta, jam amžinai šalta, jis ir Damaske sušaltų, nors niekas labai ir nekreipė dėmesio, dauguma mano personažų arba labai tolerantiški, arba patys žiauriai pakrypę, homofobų praktiškai nėra. Ne, nu kaip nėra, aišku yra, bet jie kitoje pusėje ne mano, tai yra ne herojai, greičiau antiherojai, reikalingi tik veiksmo konfliktui atsirasti, todėl aišku jų į party nekviečiau, konfliktų namie man nereikia.

Tu pamiršai Keturis pasimatymus, sukuždėjo į ausį Kailas. Po galais, juk tikrai jis dar sudalyvavo kaip Spenseris tuose susitikimuose su žymiais asmenimis. Padėkojau jam, kad neatsivedė pas mane to bjauraus Uljanovo ir vegetaro Hitlerio. Kaip tik nieko vegetariško šaldytuve neturėjau.

Vieną akimirką pajutau įsmeigtas į save Verygos akis. Velnias ir jis čia, ...mišelio užrašai, kaip galėjau pamiršti. Aišku, jis pyko dėl alkoholio, kurio buvo apsčiai. O ką aš galėjau padaryti, pasakyti nusiaukite, batus, o alkoholį palikite už durų, išeidami galėsite pasiimti? Tada tikrai niekas nebūtų pasilikęs. Veryga sėdėjo kartu su siru berniuku, maukė pieną vieną stiklinę po kitos ir žiūrėjo animacinį kanalą. Aš nusisukau, nenorėjau jo matyti, antras Kristus. Visada taip būna, kad į kiekvieną šventę įsimaišo koks nors visai atšokęs, absoliučiai ne prie ko asmuo.

Iš esmės man nieko apskritai nereikėjo daryti arba sakyti, nes visi buvo užsiėmę ir nelabai kreipė į ką nors keisto dėmesį, nors keisto nieko ir nebuvo, bet tas Verygos žvilgsnis ir pats jo buvimas kažkaip mane turbūt blogai paveikė ir aš kažkodėl paklausiau, kaip jūs dabar gyvenat, kaip jums sekasi? Iškart supratau, kad klausimas kvailas, bet buvau toks sutrikęs, kad normaliai mąstyti negalėjau.

Stojo ilga tyla, man regis, net patefonas sustojo. Paskui kažkas ištarė, tiksliau patvirtino mano mintį: kvailai paklausei.
Niekas mūsų neskaito.
Niekam mes nereikalingi.
Na, būna kartais kad kažkas užeina, bet retai.
Koks nors atsitiktinis.
Argi čia gyvenimas?
Kam tu mus paleidai?

Gal įjunkim muziką, sakau, bus linksmiau.
Man regis tu jau įjungei durnių, bet tau vis tiek nelinksma, kreipėsi į mane Arčis iš Lifto.

Bet aš tik paklausiau, formaliai, tarp kitko, galima ir neatsakyti, praleiskim tą klausimą, eikim šokti, jo nebuvo, ~ aš jau iš tikro susinervinau.
Buvo, deja, buvo, paprieštaravo man Kainas. Taip, palinksėjo Abelis.

Na ir kas, kas nutiko, kažkam blogai, kad jais nesidomi? Ar tai mano problema?
O kieno? Gal mūsų? Paklausė Lavonas.
Tikrai, jei nesugebi rašyti, tai visai nerašyk, pasakė moteriškas balsas, tik nesupratau, nepažinau, kas per personažas, gal mergina Už durų.

Na tau tai tikrai nereikėtų skųstis, tu esi vaidinama, kaip retas iš čia esančių, perėjau į puolimą.
Bet aš vis tiek nepatenkinta savim, padarei mane kažkokia kurva, atsiprašant.

Na va, prasideda, aš gal irgi norėjau būti kosmonautu, nepavyko, deja.
Tau nepavyko, bet kodėl negalėjai savo kūriniuose įgyvendinti tai, kas tau gyvenime nepavyko. Aš pavyzdžiui mieliau būčiau skridęs į Mėnulį, nei nušautas kažkokio trenkto pasieniečio.
Prisiminiau, tai Romano su nepažįstamuoju personažas. Taip, nepasisekė tada vyrukui.

Mes irgi beprasmiškai Lifte praleidome net penkiolika gražiausių savo gyvenimo metų, emocingai šūktelėjo Feliksas.
Ne beprasmiškai, mes susilaukėme ten vaikų, pamiršai? paprieštaravo Monika.
Taip taip, vaikų, tada tyliu.

Matot, sakau aš, ne viskas buvo tik blogai, gimė vaikučiai ir visa kita.

Aš tai nieko prieš, sujudėjo vienas invalido vežimėlis, tik niekaip neprisimenu, kuris iš mūsų mirė, o kuris liko gyvas, visada painiojuosi. Gal tu žinai, kreipėsi į kitą vežimėlį.
Ne, man su galva visai blogai, aš net savo vardo nepamenu. Žinau tik vieną - mes dėl kažko susipykę, bet kuris mirė, o kuris gyvas nežinau.

Na matot, sakau, jums net visai neblogai, nežinot kuris miręs, tai beveik kaip ir abu gyvi.

Ne, paprieštaravo iškart abu, aš nenoriu, kad jis būtų gyvas.
Iš kur tu žinai, gal tu esi negyvas.

Toliau jie puolė ginčytis tarpusavyje kaip visada, o netrukus vėl nusisuko vienas nuo kito, bet visi jau buvo juos pamiršę.
Vakaras buvo sugadintas, neturėjau kur dėti akių.

Ei, ko muziką išjungėt, iškišo galvą iš dušo Tomas. Gal gali pametėti naują dantų šepetuką?
Baigėsi, atsakiau, gali naudotis manuoju.

O kodėl mane nužudei?
Nuskambėjo vaikiškas balselis, bet aš nusprendžiau, kad tai mano haliucinacijos, geriau nesureaguoti, neatkreipti dar labiau  į save visuotinio dėmesio. Bet prakalbo Abelis:
Girdėjai, čia tas arabas.  Eik tu, negali būti, paneigė Kainas, argi jis moka lietuviškai? Jis gi siras.
O kaip mes, mes irgi nelietuviai, gal net žydai, o kalbam lietuviškai. Kodėl tada ne vokiškai, jei jau esam Vokietijoj?   Tikrai, Kainas sukluso, kažkokia nesąmonė. Gal lietuvių kalba dabar vietoj anglų, jei anglai pasitraukė? Ei, autoriau, tu žinai!

Aš galėjau gyventi, tęsė siras, mokėjau gerai piešti. Grafiti.

Aš tai tik pradėjau kurti savo gyvenimą, pasigavo temą Nepažįstamasis, ir staiga kažkoks išprotėjęs pasienietis mane pašovė.

Kailas staiga atšlijo nuo manęs ir taip pat pasipiktino: ei, bet tu ir mane nužudei.    Ne aš, ne aš, tave nužudė Visada Pralaimintis, o, be to, Pasimatymuose tu vėl buvai gyvas!

Bet šita manija visus žudyti rodo kažkokią patologiją, prabilo Laiškanešys, kurį pataisytame variante irgi pasiunčiau į kapus.

Teisingai, tiksliai, pasipylė replikos. Kam sukurti, o paskui nužudyti? Geriau būti šimtą kartų išpistam, nei nužudytam, tai buvo Džonas iš Transamerikos. Na, jam tai nederėtų skųstis.

Kalbėjo visi vienas per kitą, net Kailas išlipo iš lovos ir dingo duše, kur jau buvo Tomas. Jaučiau, kad netenku vakaro kontrolės, triukšmas galėjo pribaigti kaimynų vokiečių kantrybės atsargas, o dar staiga apėmęs pavydas dėl neaiškios situacijos duše paskatino mane nutraukti šį nepagrįstų kaltinimų srautą ir aš sušukau: stop!

Antipai, mačiau, vis tiek kalbėjo toliau savo vežimėliuose, jie buvo neprigirdintys, be to, kažkuris iš jų buvo miręs, bet visi kiti staiga sustingo atsigręžę į mane.

Jums nepatinka jūsų likimai? Jūsų trumpi ir nereikšmingi gyvenimai? Norėtumėt kažko herojiško arba amžino? Bet aš ne Dievas, negaliu jūsų pakeisti, negaliu savęs pakeisti, aš toks, todėl ir jūs tokie. Galit išeiti, galit išsižadėti manęs, galit net susideginti protesto ženklan.

Iš dušo išlindo dvi nuogos galvos. Aš kalbėjau joms.

Atsimenu kaip laukdavau mamos stovykloje. Po uždarymo. Jis vykdavo penktadienį ir kai kuriuos vaikus tėvai iškart išsiveždavo. Po uždarymo. Man jie atrodė kažkokie pranašesni, ne todėl kad stovykloje buvo blogai, atvirkščiai, ten aš patyriau laimingiausias akimirkas, o uždarymo vakaro šokiai tęsdavosi iki vidurnakčio, kas galėjo būti nuostabiau, bet visgi jie turėjo galimybę neišnaudoti dviejų dienų maitinimo, kilniaširdiškai palikti pasiliekantiems didesnes porcijas, tame jaučiau jų pranašumą.
Bet visgi penktadienis nebūdavo toks skausmingas, tie nesibaigiantys šokiai iki vėlumos greitai ištrindavo prisiminimus apie tuos pranašesnius vaikus.
Po uždarymo. Šeštadienį nebūdavo liniuotės (nuo rusiško žodžio lineika, kažkodėl naudodavo liniuotę vietoj rikiuotės) ir vėliavos pakėlimo, mankštos taip pat nebūdavo, keldavomės tik pusryčiams. Tai prilygo kažkokiai laisvei, atrodė, kad tai atperka viską, net ir tą galimybę anksti palikti stovyklą. Bet paskui visi imdavo masiškai išvažinėti ir pasiliekantieji, deja, iškart prarasdavo tą trumpą laisvės pojūtį, nes reikėdavo padėti vadovams suvežti patalynę, sutvarkyti palatas (irgi vadindavo ne kambariais), ir išvykusiųjų pranašumas išaugdavo trigubai, jo neatpirkdavo net ir labai didelės maisto porcijos.
Stovykloje likdavo tik neturtingų tėvų vaikai, jie ir atvykdavo anksčiausiai - į pirmą maitinimą, atsimenu, mama keldavo mane beveik naktį, kad spėtume autobusais arba traukiniais nusibelsti iki pusryčių, ir išvykdavo po uždarymo sekmadienį pavalgę pietus, kiti maitinimai jau nebepriklausė.
Šeštadienio vakaras būdavo pats liūdniausias, šokių, aišku, jau nebūdavo, su kuo šoksi, miegoti tekdavo gerai dar kad ne vienam, vis kažkas likdavo, bet vienatvės ir kažkokio nepilnavertiškumo jausmo tai nesumažindavo. Mes turbūt ir nekalbėdavom, suprantama būdavo ir be kalbų.
Ir visgi sekmadienį, kai atvažiuodavo mama, ačiū dievui nepaskutinė, vakarykštis pyktis, neviltis kažkur dingdavo, išeidavau džiūgaudamas, kad nepaskutinis, nors ir žinodavau - namie taip gerai kaip buvo stovykloj, tikrai nebus. Nebus normalaus režimo, kėlimo tuo pačiu metu, mankštos, maitinimo keturis kartus per dieną, pietų, susidedančių iš trijų patiekalų, užsiėmimų, žaidimų ir šokių. Namie viso to nebus, lauks nyki tuštuma ir prisiminimai apie laiką, praleistą stovykloje.

Jaučiau tylą, net vežimėliai tylėjo, gal abu jau buvo mirę ir susivienodinę šia prasme, tuo geriau. Daugiau pasakyti nieko negalėjau, bet reikėjo kažkaip užbaigti, visada mėgau prasmingas ir netikėtas pabaigas, nors ši pabaiga, jaučiau, netikėta nesigaus, et vis tiek: tai nebuvo heroiška vaikystė, niekada nebūčiau to pasakojęs, deja... O dabar išeikit, nenoriu jūsų matyti.

Ir aš? Kailas žengė žingsnį link manęs, viena ranka prilaikomas Tomo.

Tu  pirmas išeik.