Pripratink, lapkriti, prie uždaros erdvės,
Kai pilką dangų braižo šakos juodos.
Būtis nutols, miražai priartės
Ir nebešildys gausūs vaško klodai
Nei vėjo taršomi lapijos skiautiniai,
Lietaus lašais kaip ašarom įmirkę
Ir į atodūsius suaižės sakiniai
Maldų, kuriom tikiuos nutolint mirtį.
Ji nepaliauja klaidžiot tarp gyvų
Ir kas kelintą žymi tarsi savo avį.
Tamsa ir miglos – būstas be langų,
Kur nekaltuosius kaip kaltus uždarė.
Pagaugais šiurpstam savo kevale –
Neišsipirksi ir nebepabėgsi.
Jau nebespurdu, užmigdyk mane.
Žvakutėm Vėlinių vis tiek dar pamirksėsiu.