Suranda lapkritis nuogais pirštikauliais kiekvieno stuburą,
Visi vėjūkščiai glosto gyvastį prieš plauką.
Kas neliūdės į ankštą kiautą kaip skaistyklą uždaras,
Kai visos kertės atgailos belaukia?
Kai speigo budelis galanda savo įrankius,
O tu jau pasmerktas ir neišvengsi tardymo.
Dėl ko susirietei priš būtas ūgio įrantas?
Jėgų nėra prieš realybę spardytis?
Nuogi pirštikauliai užčiuopia pačią esmę.
Ar sutinki tamsoj, be ceremonijų?
Gal dar ką kaitinti, išaštrint, pagaląsti?
Ne, vakarienė buvusi apnuodyta.
Pyragas baltas kaip ir plutos kampas,
Atrodo, buvę nebe į sveikatą.
Manei, kad saulę tu pakeisi lempom?
Nuogi pirštikauliai tamsybėj apsipratę.
Dar vyno, kirmine? Būties saldžios minutę?
Ką ten vapi? A, baigėsi narkozė...
Jau pats rėki, kad nenorėtum būti?
Balta drobulė. Šermeninis grožis.