Aš neesu nei aktorius, nei klounas, nei poetas,
Aš kaip visi mirtingi, šitoj žemėj, klystu.
Nekabo pagarbiai kažkur mano portretas,
Tiesiog gyvenimu, kaip ledo siena, slystu.

Ne svetimas man melas, alkoholio stiklas,
Aš visada kely, ir niekad nesustoju.
Vieniems aš linksmas, o kitiems kiek piktas,
Bet visada kuriuosi sau rytojų.

Dienom man pragaras, naktim kažkiek gal rojus,
O ir gyvenimas ne Biblijos rašytas.
Ne riteris esu, ne supermenas, ar kaubojus,
Iš daugelio namų esu tiesiog aš išprašytas.

O kiek dar išjuoktas, išniekintas draugų,
Dėl savo būdo, ar kišenės storio.
Dažnai nuleidžiu galvą – man graudu,
Ir pasislėpti nuo žmonijos noriu.

Skaičiuoju savo randus, kaip metus,
Kuriuos suvilgė prakaitas pralietas.
Išdalinau mintis, eiles aš už centus.
Nors, kaip sakiau, nesu kažkoks poetas.

Ant scenos stoviu, tartum varpinėj, mojuoju,
Gal paskutinį kartą, nužvelgiu visus?
Rytoj aš kraunuos daiktus – išvažiuoju
Ir kelias naujas, aš tikiuosi, bus tiesus.