Išausiu drobę iš jausmų. Tik apmatai ir ataudai, tik apmatai ir ataudai.
Bičiulių šypsenos lyg margo šilko žvilgis.
Pats Dievas stebisi –
Ko nieko neprašai, kol pluoštą paruošei, juk sielą susidilginai? 
O aš tyliu. Tik šypsena veide
Kaip saulės atspindys, kaip laimės ženklas šviečia.
Kokia graži ta pabaigos pradžia,
Kaip drįsčiau, Dieve, dar kažko norėti?
Iš indo kupino išvirva du lašai – 
Nuplaunu nuodėmes.
Aš pasiruošus švęsti.
Draugams nerūpi mano ataudai ir kokio dydžio padalintas kąsnis.
Jie tik yra po tuo pačiu dangum,
Tik mus suaudė bendro laiko gijos.
Kaip gera būti laukiamu žmogum,
Išsivadavus iš mainų vergijos.