Dar nežinojau, ką sakysi,
Tačiau jaučiau – sutriksi tu...
Prie padūmavusios palaukės
Upelis liejos iš krantų...
Dar netikėjau, kad pravirksi,
Nes atgaila tokia sunki...
Mačiau, kaip trūkčioja blakstienos,
Girdėjau, kaip žodžius renki.
Juk visa tai, kas buvo tikra,
Net laiko pirštai neištrins,
Sakysi, netiesos nebuvo,
Bet akys melą juk pažins...
Dar nežinojau, ką sakysi –
Aitriu pelynu dvelks erdvė...
Žinau, kad greitai susivoksi,
Jog springsta žodžiuos nuodėmė...