Kai dar neturėjau blogų kėslų ir mobilaus telefono,
mėgau svajoti atsisėdęs samanų krėsle po medžiu,
nes norėjau būti svarbia dalimi Tėvynės fono,
ką nedažnai šiais laikais sau leidžiu.
 
Virš mano galvos plaukė debesys ir žydėjo obelis,
bet aš nelaukiau, kol žiedlapiai ant galvos nukris
arba šiltas pavasario lietus iš aukštai nulis,
Dievui atidarius sunkias dangaus duris.
 
Anuomet dangus ir Mėnulis dar nieko nereiškė –
tiesiog buvo laisva erdvė, kur švietė apvalus nulis,
o kai svarbiausia medžiaga tveriant pasaulį tapo aiški:
plunksnos ir molis –
sužinojau, kad vakar buvo šviesos angelo nuopuolis.