Šiandien esu pasiruošusi liepsnoti. Kaip į fejerverkų cechą sukris neįprastai daug man skirtų dėmesio ženklų ir didelę paros dalį veidas plieks drovesio raudoniu. Visai ne tai, ko norėčiau. Streso sutraukti kaklo raumenys maldauja išvadavimo iš jų pačių gniaužtų. Ramybės, tik ramybės. Kokios? Negyvos? Ne. Dėkui, kol kas nereikia tiek daug ir tiek tirštai. Pradžiai pakaktų minčių išvarymo pasiganyti kur kitur, o ne mano smegenyse, nes tas išgąsdintos kaimenės šuoliavimas nuo pusiaunakčio jau kala mažais plaktukais į smilkinius. Kodėl jos – mintys – visos pakaustytos? Keisti visuomenės reikalavimai negeisti nebūties. Suprantu – genties savisauga turi kaip nors įpareigoti atskirus individus pasiaštrinti nagus. Bet juk yra laikas, kai nagai nukrenta, dantys atšimpa (o gal atvirkščiai?) ir kaip lapas pradedi pikiruoti žemyn nuo šakos. Rudens plikumas labai greitai išpustė spalvingus sapnus, lūkesčius ir net norus. Gėlės bus kaip priekaištas, jog mano žiedlapiai senokai neatmena savo spalvos. Amžinas geidulingumas... Ir kas sugalvojo tokią gašlią dėmesio rodymo formą – su veisimosi organais rankoje? Ak, biologijos mokslai gadina romantiškus papročius... Tiek to. Nubraukime pelėsius ir kerpes nuo pradžių pradžios. Noksiu. Rausiu. Juk ir tokiu būdu galima pajusti gyvastį savyje. Kol ruduo neužpūtė.