Per ruduojantį mirštančių lapų užklotą
aš iš lėto dėlioju žingsnius,
šlama lapai lyg amo netekę,
prisiglaudę prie žemės kelių.
Vėjas šnabžda jiems rudenio maldą,
ūkia, švilpia, vynioja lapus
ir išdraiko jis juos lyg pakvaišęs,
jau ruduo, reikia lapuose dūkt.
Liūdnas paukštis lyg giesmę pametęs,
susigūžęs, sparnais suglaustais.
Rudenėjantys medžiai nebyliai tik šnekas,
kaip šį liūdesį vilčiai pakeist.
Nurengti lyg nuogimo, rūku apsisiautę,
šaltą rasą sugėrę oda,
stovi rimtį į sugeltą širdį įleidę,
na nereikia  juk ašaras bert.
Na ir kas, kad ruduo pilku liūdesiu girdo,
vėl užsklendžia visi langines,
tik tai varnų pulkai juodu debesiu sklendžia,
varnų turgus tuoj rudenį švęs.

2018.08 21.