Iš kerčių vakare lenda ilgos šešėlinės nosys
Ir apuosto it šunys savy ką užslėpti norėjai.
Pasiliksi daugiau, negu dosniai draugams atiduosi?
Išbyrėk lig smiltelės, iki lašo jei dar nevarvėjai.
Senio Šalčio dosnumas per vasarų daugel sutirpo?
Čeža lapas po kojom tarsi kas išvyniojo saldainį,
O šešėliai kerčių ilgas nosis į rašalą mirko,
Nors jų laiško prasmė iš atodūsių bus, ne iš raidžių.
Atsiversiu, tiek to, be drovumo, be baimės, be įniršio,
Lai jausmus kaip lapus neša vėtra – juk sodas jau nuogas.
Ši naktis be ribos, bet atodūsis lemiamas išskrenda,
Kai pasotina saulė, prinokus lyg putino uoga.