Sukas, supasi vienatvė,
Glaudžias, verkia tuščioj gatvėj.
Vėjas plaukus jai bučiuoja,
Lapai dengia šaltas kojas,
Šnabžda tyliai jai į ausį,
Dangus tyli apsiblausęs.
Rudens žingsniai vis ilgėja,
Dienos liūdnos vis tamsėja.
Ir naktis atvėrus saują
Beria žemėn laiką naują.
Nuogas medis lenkias žolei,
Taip gyvens jis ir pakolei
Saulės spindulėlis menkas
Jo nešildys. Skaudžiai trankos
Šiaurės vėjai. Dingo paukščiai.
Pirmos šalnos dairos baugščiai.
Reikia dar palaukt truputį –
Dar nekels jos suirutę.
Juodos naktys, ryškios žvaigždės...
Keičias viskas, viskas keičias...
------------------------------------
Glaudžias verkianti vienatvė.
Tuščia mano rudens gatvėj.