jaust kiekvieną sekundę išmokyk, lemtie, 
kad gyvenimo alkiu siela perštėtų,
kad kojom basom nebijočiau eiti per lietų  
ten, kur dangaus baigias skliautas
ir liejas su jūra migloj horizontas 

tu išmokyk surast taką dar nepramintą,
kad kelionė į jį sielos audrą ramintų,
kad tik vestų tenai, iš kur grįžti nenoriu, 
į svajonių namus, ten viltis sklando oru 
 
tik išmokyk pajausti, kad po saule tiek vietos,
kur po liepom kvapniom medus laimės padėtas –
imk, ragauk, nebijok, per pirštus tegul bėga, 
telašės ant žolės, kur miškų dvasios miega,

tegu teka per lūpas, saldų skonį palieka 
tik akimirkai, nes be jos – 
nėra nieko

išmokink ją pajausti mintimis, kūnu, siela,
kad galėčiau skanauti savo būtį –
tik vieną