Pasidirbau kepurę iš folijos,
Kad valdžia neskaitytų minčių,
Ir per proxy prie intiko jungiaus
Pažiūrėti filmukų rimtų.

Apie plokščią mūs motiną žemę,
Apie saulę, kur kabo kaip liustra –
Netgi Jėzus to mums nepasakė,
Mahometas ir net Zaratustra!

Netgi jie šito dar nežinojo.
O dabar mes jau žinom, visi!
Kad plokščiam mes pasauly gyvenam
Antarktidos ledų apsupty.

Toks nušvitęs dabar aš jaučiuosi,
Atsidarė trečioji akis!
Nusiimčiau kepurę iš folgos –
Į lubas šautų tuoj spindulys.

Ir pradegintų žopas kaimynams,
Kur gyvena tamsioj nežinioj!
Gal apšviestų jų niūrią tamsybę,
Bet kažin... Jie apgaulėj gilioj.

Kada gausiu aš algą, žinokit,
Tuojau pat Antarktidon plauksiu.
Atsistosiu ant krašto žemelės,
Ir žemyn išdidžiai aš myšiu.

Neapgaus manęs feikinis mokslas!
Visa fizika jau užmaršty!
Kad plokščia mūsų žemė – jau žino
Mūs planetos visam rutuly!