Tik drumstam rudeny
Išryškėja trapumas tų gijų, prilaikančių mūsų gyvybes,
Tik veiklos urduly
Mes šaknijamės, skleidžiamės, nokstame,
Tik pilnam ir gyvam avily
Būna randamos nuosavos ribos – 
Kas pakyla iš purvo,
O kas viską keikdamas drimba nuo sosto.
Taip, sunku nešt karūną – 
Ji riedėdama garsiai sužvanga
Tarsi elgetos pamestas varis į grindinio akmenį.
Tik būties rudeny
Supranti, kas tavoji pilnatvė, išsikirtusi spinduliui langą,
Bet kažin aukštupių šaltinius
Be krantų išsiliejęs ar atmeni?
Į tamsybės erdves
Atsiskyrusios kibirkštys šoksta ir dingsta,
Kai nutrūkusios rudenio gijos
Ką nuo medžio gyvybės paleidžia.
Lyg turėtų kalbėti akmuo,
Kai jis žymi tave kaip paminklas,
Kad mes patys save
Daug dažniau, negu gijos nutrūkusios, žeidžiam.
Tai puikybė menkų,
Kurie gimė nuogi ir be šaukšto,
Juos pakinkė dorovė
Ir „dėkui“ kurie nesulaukė.
Kibirkštėtas dangus
Tamsią naktį sužiūra iš dyvino aukščio,
Kas esi tai prilaikančiai gyvastį gijai?
Ar priešas, ar draugas?