Išeini į naktį,
kaip į draugingą lauką,
kuriame net šalnos
šiluma alsuoja.
Tai kas, kad senas šuo
už kiemo vartų
ilgesingai staugia
ir lapais sninga
lyg viduržiemio sniegu.
Juodam taške nakties
žvaigždėtoji apvaizda
gryną viltį žada,
neišbarstyt, kas buvo
sukaupta širdy.
Juokais mes tariame:
Nesensta ji.
Kodėl tuomet į
vakarinę maldą ji įsirėžia
skausmo dūžiais? Kodėl
pasaulis ima rodytis
toks menkas,
kai jau nudžiūva tėvo sodo
žaliaakė obelis.

Nakties keliu basnirčia
ir vienplaukė, šalnas seses
apkabini nerimstančia širdim.
Kojos džiugesyje taršo lapų sniegą.
Tik akys, akys išsiilgę
juodos ramybės draugingoje nakty.

2018 10 01