Išsidaliname – 
Kas dangų, kas atolą, kas lapus,
O saulės ilgesys ant nuotaikų lyg kleimas.
Brėkšme žvalgais, kas gyvastį užpūs,
Klausais vidurnakčiuos, ar ne tavęs ateina?
Suskubę tvinksniai baimės genami
Tarytum kaimenė per nemiegotą naktį.
Raukšlėti kūnai jau nesklidini
Veržlios aistros, apkurtę ir apakę.
Iš užmaršties jiems pabertų skutų
Mėgina dėstyt vieną būtą laiką,
Nes ten užuogana sustojusių, lėtų
Ir tų, kuriuos skubra visaip išklaipė.
Pakalnė. Pagreitis.
Ir aš kaip obuolys
Krentu tik tam, kad imituočiau skrydį,
Padėk iš kiauto uždaro išlįst.
Apsidairau. Tu nuo šakos nukritęs.
Taip ir lieku savy, nepraverta – 
Nakties dalis juodais našlės drabužiais.
Prie skiautės skiautę...
Vis ne ta, ne ta.
Kaip rasti laimę skysto molio šliūžėj?