Vien tik vėjas, lietus ir papilkęs dangus
Ir tiksėjimas laiko rodyklėmis kala.
Širdis kūlversčiais verčias, pavargo gal kiek,
Nuo dienų sklidinų ir naktų, kada nemiga gelia.
Mano mintį išriški, dangau, atraizgyki mazgus iki galo.
Leisk vėl eiti takais, nuo pradžios, nuo minutės pirmos,
Aš ne ta, aš kita, aš ištiesinčiau kelią. Taip dažnai sugrįžtu 
Atminties takeliu, renku akmenis pilkus nuo kelio, bet sunku 
Juos pakelti dabar, nes žymė įspausta ir negrįžtamai gelia.
Vėl gyvenimo knygą verčiu, jos rašyti iš naujo neleista, tad sklaidau 
Jos lapus ir jaučiu, kur reikėjo rašyti kitaip,
atgaila dar lig šiol knygos puslapius veria.
Gal todėl, kad dvasia iš aukštai, vien tik kūnas iš žemės smiltelių.

2018-03-11