Ar girdi, kaip paukščiai kelias,
Pažadinti ryto gaisrų?
Saulė ritas liepsnotu dangum,
O tu prie tako rymai toks rimtas ir tylus,
Ir tiktai liūdnos akys
Paukščius lydi užmarštin.
Din don! Bažnyčios varpo
Dūžis po rūko pievą blaškos.
Din don! Pasąmonėj skambės...
Nestoji tu ant tako –
Bijai ateinančios naujos aušros.
Tu nusivylęs, sunki našta –
Tolumoj laužo dūmai kyla,
O juose šoka vaikų šmėklos –
Tai ne pabaiga, karas ir iki tavęs ateis.
Ką slepi medinėje širdy?
Kur tavo liūdnos akys žvelgia?
Paukščiai kartu su lietum
Tau po kojom nukris.
Negyvėlis, rodantis gyvajam dantis,
Jis už tave laimingesnis;
Griaustinis budina tankus,
Dunda žemė nuo geležinių vyrų žingsnių.
Ko taip keistai šypsais?
Sūnų kūnai permirkę motinų ašarų –
Per daug sau leidom, per daug matei.
Naujas rytas, naujas karas, nauji veidai...
Ir viskas eina tuo pačiu keliu,
Pro tave praslenka gėdos.
Laikas viską keisti,
Laikas užbaigti naują pradžią,
Laikas sveikinti gimusius –
Tu žinai, kur tavo dukros miega...
Kažkas skaičiuoja numirėlio dantis,
Kažkas parimęs bokalą kelią –
Drugelių sąskrydis ant tavo galvos;
Ir metai, bėgantys nuo taikos,
Parkris ant kelių kruvinų –
Tai sielos, po pievą besiblaškančios,
Meldžia tavo pasigailėjimo;
Neatstumk vargšo,
Kai naujas laikas nepriėjo.

Ar girdi, kaip paukščiai kelias,
Pažadinti ryto gaisrų?
Saulė ritas liepsnotu dangum...