bunda rytas ankstyvas 
moterys naščiais neša vandenį 
kurs krosnį troboj pasklis salsvo dūmo 
ir kepamų sklindžių kvapas 
vaikai iš užkrosnio lyg žvirbliukai kiš nosytes 
šurmuliuos ir žais mediniais pagaliukais 

iš kur visa tai 
iš kur tas senovės vaizdinys 
prasiskleidęs galvoje, minčių takuos užgimęs 

gal iš senų motulės pasakojimų ar vaikystės knygų 
gal iš kontūzyto Kazio šnekėjimo 

pirštai sušyla nuo molinio kavos puodelio su nudaužta ąsele 
žvilgsnis krypsta į ugnialapius klevus už lango 
į varnų pulką ant kaimyno stogo 

pele pele pas ką žiedas žydi 
atplūsta skanduotė iš  žaidimo 
gerklėj užstringa graudulio kąsnis 

pasislink prašau savo žmogaus 
ir jaukiai priglundu 

mes dar čia 
dar būsim