O Dieve, na atleisk man,
kartais aš išnykti noriu,
trumpam užmiršti, kad gimiau,
pakilti į tavuosius dangaus klonius,
pažvelgti iš arčiau, bent krašteliu akies.
prie tavo sosto prisiglausti,
pajusti tavo šiltą žvilgsnį nejučia,
kad vėl galėčiau žemės vieškeliais dulkėtais eiti,
atleisti ir užjausti, ištiesti savo ranką prašančiam –
tavęs prašau. Tu Dievas visagalis,
bet reikia taip stipriai tikėt,
kad sunkūs akmenys prarastų galią,
kad saulė tamsai karaliaujant patekėt.
O Dieve, tu žinai, koks tavo planas,
juk iš aukščiau matyti daug geriau.
Ar mums suprasti, kodėl medžiai žiemą bąla,
kodėl pavasaris viltingai šauks.
Kodėl taip ilgesingai gervės klykia
ir verkia rudenėjantys laukai,
Ir lapkritys lapus išmėtęs liūdnas tyli,
kamienais slenka liūdesio gaisai.

2018-08-19