Dangaus pilki ugniagesiai
Malšina klevo akinančią liepsną
Ir vėjo purtomi į žolę slėptis rieda obuoliai.
Baugu jausmus tarsi voratinklius
Mus rišančius paliesti – 
Jei nenutrūkę dar, bet užglausti giliai giliai
Tam, kad joks vėjas gijų nenutrauktų,
Kad nesuplėšytų lietus sunkiais šaltais lašais.
Jokios užuominos, nė žodžio apie auksą – 
Jisai bevertis, jei rudenėjame kartu kaip du klevai.
Sapnuos ne pilys, bet nauji sulotekiai,
Kamanių šokis gležnuose žieduos.
Tegul tos liepsnos, kur takus nuklojo,
Mums bus ženklai būties, bet ne artėjančios žiemos.