iš nakties į rasos atsigėrusį rytą
lėtai plaukia dienų ryškios burės,
tamsos rūbą praplėšdamos ritas,
nes kitos išeities jos neturi.
amžinybė artės laiko ratuos,
tyliai versis rudens mano durys –
pro vartus baimės rūbą numetus,
aš įžengsiu kaip Dievas sukūrė.
savo nuodėmes glėbin suėmus –
šeimininko jos kito neturi –
išdidumo karūną praradę,
kartu staugsim į šaltą mėnulį.
-------------
per vėlai būties prasmę atradus,
neleis dangūs pradėti nuo nulio...
Pagaliau visa siela supratus –
reiks prašyti malonės Dievulio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-10-07 23:53:46
Svarios eilės su pakankama erdve pamąstymui.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-10-07 14:08:23
Labai patiko. Dėkui.
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-10-07 11:03:12
Patiko: išdidumo karūną praradę, kartu staugsim į šaltą mėnulį.
Niekas nežino, kada kas nors įvyksta, atsitinka per vėlai...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-10-05 12:48:47
Puikios eilės, prasmingos, yra apie ką pamąstyti.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-10-05 11:24:52
Niekada nebūna per vėlai...