Net nelietus tavęs
Man užgis nuo buities atsiplaišiusos panagės
Ir po tvinksnių aidžių
Jutimus aš išjungsiu – be sapno.
Kišenaitėj nešuos
Sutaupytąsias mėtines pratarmes
Iš jaukių vakarų, 
Kai saulėlydžių purpuras ako,
Kai salsvais bučiniais
Pacukruotos šypsojosi lūpos,
Nes tik tu, vien tik tu
Išbadėjęs sirpaus jųjų skonio.
Ar laiminga? O taip,
Net jei oda nuo panagių lupas,
Audžiant šilką būties
Iš rupaus dilgėlinio marškonio.
Juk užgysiu, žinau  – 
Vos užgirsiu čiulbuojantį balsą,
Horizonto ūkuos 
Užmatysiu – grįžti neišėjęs.
Noksta mūsų būtis
Ir didi paslaptis, kaip ji salsta,
Kaip ji geba derėt, 
Jeigu žydi, kai baigias rugsėjis,
Kaip ji skaldo ledus,
Kaip ji plūsta sulotekio proveržiais,
Kaip ji snaudžia rami,
Siauroje atminty užsiglaudusi,
Kaip dejonė aistros
Išsirąžo į vakaro poterius,
Kaip viena kibirkštis
Į negęstantį plečiasi laužą.