Negi mūsų jausmai išplasnos į Dausas be atodairos,
Kada kraujo tėkmė užsitvenks nuo tirštėjančio ižo?
Netikri nušvitimai ant spalio lapijos nors rodosi,
Kažkodėl artuma nekutena jausmų. Gal apgižo?
Gal rutinos ji duklėm nejuntant, nenorint apsinešė?
Gal ir mes po dienelę, po naktį besapnę sudilome?
Lyg šiaurys kūno šilumą tirpdo seniokiško apmaudo įniršis –
Ar laimingi palieka su sopesiu rėkiančiom kylomis,
Dusulingi, nervingi, karpuoti, praplikę, kuproti?
Vienas kito ydas tik padidintas, ryškias atspindintys?
Kaip galėjo jausmai į Dausas paslapčia išplasnoti?
Kaip galėjo palikt ne stipriau susiglaudusius – kiautuose lindinčius?
Du raukšlėti maišeliai. Iš tolo matyt, kad apytuščiai.
Barška jų turinys anei kuo nepatenkinu burbesiu.
Gal padėkim abu, kad jausmai iš aukštai nenukristų – 
Iš erdvių ir šviesos į rutinos patežusį purvą.