Rudeninis vėjas jau įsismarkauja
Ir kaip koks bastūnas  stūgauja vilku,
Ima velti plaukus, skverbias į užantį,
Tikrina, ar paltas turi dar sagas.
 
Lyg koks jaunikaitis ant ristūno žirgo
Pralekia šaligatviu keldamas aistras,
Pono skrybėlaitė jau kažkur akligatvy,
Sijonuotas ponias plaiksto lyg vištas.
 
Ir jau iki soties sau prisišėliojęs
Kartkartėm aprimsta, kad atgaut jėgas,
Ir tada toks lengvas snaudulys vilioja,
Ir ateina sapnas, apgaubia tyla.
 
Eik, žmogau, ir tu su rudeniu ilsėtis,
Tiek plušai per vasarą, tiek daug darbavais,
Laikas apmąstyti, koks gi tas gyvenimas,
Ar gražiai, tvarkingai Žemėj gyvenai.
 
Rudeninis laikas pasakom apjuostas,
Dainom apdainuotas melodija švelnia,
Rudeninis laikas tai ramybės uostas,
Kai širdis ir rankos ilsis lyg sapne.