Jau suskubę nulingavo vėjai keturi
Ir dabar prie mūsų klevo, lauko vidury,
Debesin įstrigęs kelias, laukiantis rudens,
Vėl sustojo. Gal pavargo? Vėjas tik kedens
Mintis mano išblaškytas. Rudenio lietus
Praus likimą, neprašytas merks, dalins perpus
Dangaus veidą, dienos virkaus, naktys švies viltim.
Nebijau tamsaus aš kelio – tu juk su manim!
Į žvaigždes žiūriu užburta. Švytintis dangus
Šaukia vėlei, skleidžia burtus. Jausmas vėl užsnūs,
--------------------------------------------------
Lauks pavasario šėlionių, saulės spindulių.
Laikas rudenio kelionėn. Pas tave einu.