Apie ką galvojate, Dalija?(14)
 
Apie vienatvę.
Mama ilgai tylėjo. Sekiojo mane akimis, brazdančią virtuvėje – verdančią pietus. Sekiojo, bet tik dabar, po tiekos metų pagalvoju, kad nematė manęs, buvo toli toli, praeity. Tuomet ji vis dažniau išeidavo taip, į praeitį, o kai iš jos nubusdavo, nieko nebeatsimindavo. Paskui  atsistojo, kaip lunatikė nuėjo, tarsi sekdama kažkokią mintį, į didįjį kambarį, iš kur gerai matėsi kiemas, atsistojo prie lango.
Pietūs išvirė, o ji tebegyveno tolimam, mano nežinomam pasauly, toli toli, neatsiliepė kviečiama valgyti.
Priėjau, atsistojau greta. Ji pajuto mane esančią, prakalbo, ramiai, tarsi tęstų buvusį pokalbį ir būtų tik minutėlei nutilusi. Kalbėjo apie savo laidotuves – ligi tol niekada nebuvo užsiminusi:
– Štai ten, pradarysi daržinės duris, paguldysi švarias lentas pasienyje ir statysi vainikus,  krepšelius gėlių, dėsi puokštes...
Kalbėjo tokiu ramiu, kasdienišku balsu, tarsi ir aš būčiau ne čia, o ten, kažkur, išėjusi drauge su ja, ir mudvi, kaip kadaise mano vaikystėj, stovėtume prie daržo ežios ir aptarinėtume, kur šiemet sėsim žirnius, kur ridikėlius, pupeles, o ne kur dėsim jos laidotuvių vainikus.
Tokiu pat ramiu balsu, nenorėdama jos pabudinti iš tos kitos realybės, paklausiau:
– Kodėl daržinėj, o ne kambary, prie tavęs?
Nustebo:
– Kaip nesupranti? Juk manęs čia, tame keistame mieste ne mieste, kaime ne kaime niekas nepažįsta, niekas nemyli, tik tu. Tai ir atnešk man vieną gėlę. Ramunę, baltą. Jų daug Lokystos šlaituose. Žinau, bus vasara. Nueik ir atnešk. Pamerk ramunę į tą mėlynąją vazelę nudužusiu kraštu ir pastatyk greta grabnyčios. Ir grabnyčia tegu būna viena – sielą žmogus turi vieną.
Po kurio laiko paklausė:
– Ar žinai, kas ją man dovanojo? Vazelę? Ir kas nudaužė?
Tylėjau. Bijojau pažadinti iš ano gyvenimo, nes tuomet jis išnyks praeity, negrįžtamai. Tie jos  žodžiai pravirkdė mane. Nešluosčiau ašarų.
– Kaip daug tu nežinai!
 Aš buvau čia, dabarty, realybėj, į jos praeities pasaulį nueiti negalėjau. Supratau, kad to, ko nežinau, jau niekada ir nesužinosiu.  Mėginau įsivaizduoti, kaip tai atrodys, jei tikrai paprašysiu žmonių krauti vainikus daržinėj ir tik tada eiti į vidų atsisveikinti su mano motna. Atsisveikinti su svetimu žmogum. Kam to reikia?
– Jau seniai nebėra žmonių, kurie mane pažinojo. Tuos vainikus neš ne man, o tau. Ir tai tik todėl, kad tu svarbus, reikalingas žmogus...
Pajutau, kokia viena buvau jau tada. Ir kokia viena buvo mama.
Ji mirė rugsėjy. Po stiprių šalnų laukuose  nebebuvo ramunių, o ir Lokystos slėniai buvo nenueinamai toli nuo mano kaimo, anam mudviejų gyvenime, kuris, deja, buvo ne mudviejų, o kiekvienos savas. Mes visada buvom vienišos. Paprašiau savo  kaimo žmonių padėti man palaidoti motiną, gerą, mylimą, nors jų ir nepažįstamą. Jos valios neįvykdžiau – gėles nešė vidun, dėjo apie karstą. Aš pamerkiau vieną žiedą, uždegiau vieną žvakę.
Žmonės, net svetimi, nepažįstami, yra geri.