Akimirka


Atėjo pas mane žolė, akmuo atėjo,
Tyliau už tylą ilgesys sužydo,
Ir prieblandoj melsvoj diena nutolo.
Užmetus vakaro rūkams baltutį šydą...
O vakaro jau mirusio gailėjau,
Kai supos bangos, kai žiogelis grojo,
Atodūsis toks veriantis lyg skausmas
Prie mano liepto liūdesio sustojo...
Nubudo žvilgsnis. Akmenys tylėjo,
Žvaigždėtą nakties tylumą pajutę,
O lengvabūdės valandos skubėjo –
Bridau į ramią, baugią nakties upę.
Tikėk ar netikėk – save pažįstu:
Vienatvės gėlą kamuolin vyniojau...
Žolė, akmuo, vanduo nuščiuvęs,
Dangaus mėlynė – man po kojom
Papartis

2018-09-27 21:22:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-09-28 12:03:35

be galo jausminga, skausmingi žodžiai, bet labai puikiai ir iš širdies.