Teliuškuoja kalne vėjo taurelės
Sidabrinės, gerai nupenėtos širdelės
Po dvi susikibusios kraujo ryšiu
Bet viduj taip gilu, kad kažko neramu

Spurda, dilgčioja pirštų galiukuose
Skrodžia žvilgsniu, viesulais sukasi
Dega liepsnelėmis, žiedlapiais  ritasi
Nerimą vejasi, liūdesį išgina

Spaudžia į paširdžius Tavąjį vardą
Ištartą miegant, kol akys užmerktos
Septynis veidrodžius švelniai mazgoja
Mylima moteris patalus kloja