Trys tūkstančiai šeši šimtai saulėtekių
Apšviečia man skirtąsias pilkas prieblandas
Aistros galingais spinduliais.
Apakus?
Gal.
Kas abejotų?
Dovanos negavę.
Susislūgėjo įspūdis kiekvienoje ląstelėje giliai – 
Dešimtmečiams praėjus vis dar piešia man šešėliai būtį žavią.
Ne, neturiu vilties – 
Aš ja pati esu.
Jausmų švytėjimas kelionėj per erškėčių lauką.
Nuo tų saulėtekių tamsiuos vidurnakčiuos šviesu,
Susitikimo ten, Anapus, ne bijau, bet laukiu.
Gal iš inercijos mane tebeneša
Stiprių jausmų sparnai
Ir plunksnų neišretina net rudeniniai vėjai.
Dėkoju tau, kadais kad nušvitai –
Garbingai išneštas, bet pats nebeišėjęs.
Malonė būt po tuo pačiu dangum,
Tačiau saulėtekių daugiau nebeskaičiuoti.
Ne tik gyvenimas, atrodo, skirtas mums.
Šypsausi nuolat.
Tai pilnatvės sotis.