sutrupink tylą  
pašauk mane  
įelektrintu nuo įtampos balsu
atsisuksiu
nusigręžusi nuo savo zefyrinių svajonių
į realybę
tatuiruotą klaidomis 
net apakus
pažinsiu tave 
iš deginančio šalčiu kvapo   
lyg kirviu įkirsto atminty  
įsigėrusio į odą
akių nuodo
laiko 
suplėšyto ir išbarstyto
pavėjuj 
drugeliu skrendu paskui
sudegintų iliuzijų vėles
glaudžiu jas po savo sparnais
tegul užmiega
ligi prisikels