Ragauju. Mėgaujuosi. 
Skonis – tarsi įdagas.
Liks alkio prieskonis, troškimo peršulys ir geismas.
Jau pasinėrusi į gelmę,
Ne vos vos įbridusi.
Ar nusidėjau, jei tavy radau aš laisvę?
O kas dabar?
Kasdien po naują gundymą,
Nes Rojaus obelys kaip niekad užderėjo.
Prieš vienas kitą mes abu suklumpam –
It voro gijos mūsų metų rievės.
Kas mus surišo?
Tvirtas kraujo mazgas,
Ant lūpų likęs salsvas karštas įdagas.
Girdi? Jauti?
Taip kraujo tvinksniai plazda,
Kai į mane ir tu esi paniręs.
Ne, tu neprigeri,
Tu dar labiau ištrokšti,
Iš skonio bučinį ant lūpų atpažinęs.
Stebi apsalęs, drovesiu kai nokstu,
Lyg būtum obuolį iš Rojaus nusiskynęs.