Ilgesys rudeniniuos rūkuos 
Piešia lauktą seniai siluetą,
Kai karoliais sunkiais per atolą pažyrą rasa.
Peršti pirštų galai, 
Pasiilgę tave glamonėti.
Gyvenu lyg ir čia,
Bet esu čia tikrai ne visa –
Siela klaidžioja sau, nes išėjo tavęs pasitikti
Ir paklydo rūke,
O galbūt svaigiame ilgesy.
Aš budėjau pernakt,
Mėnesieną kol atmiešė rytas,
Klausinėjau savęs, ar paklydai ir kur tu esi?
Gaidgidystė.
O ne...
Atbundu, nes buvau užusnūdus,
Nors prisiekti galiu, kad tave rūkuose pamačiau.
Ne.
Turbūt sapnavau.
Realybė sužeidžia, ne žudo.
Peršti pirštų galai.
Nuo šio sapno ar dar iš seniau?