Iškelti vėliavą gražu, bet lengva.
Jeigu mes Lietuvą darbais iškeltume,
Tai žvelgtų visų akys į padangę,
Galbūt karščiau mylėtume ir gerbtume.
 
Įpratome ja vaikščioti ir minti,
Net priekaištaut dažnai nevengiam,
Kad turi daug sočiau vaikus maitinti,
Kad tiek, kiek norim, neįstengia.
 
O ji graži, labai gera,
Tik jos laukų gražumo maža.
Jeigu tingi žmogaus ranka,
Tai ne kviečiai, bet usnys želia.
 
Mes laisvės troškom rankom susikibę,
Kai spaudė prievarta, vergovė,
Bet greit pamiršome, iš jos išbridę,
Kasdienį darbą, artimą ir dorą.
 
Žadėjom tautai Lietuvą statyti,
Jos kalbą, raštą, atmintį mylėt ir ginti,
Ne vien save iki tvoros matyti,
Tačiau ir pareigą už šalį prisiimti.
 
Ar jau pavargome ir pažadus pamiršom?
Iškelkim Lietuvą darbais ant rankų,
Privalom likt lietuviais būdo tvirto,
Kiekvienas laisvo krašto vertas.