Daug kas praeina, pranyksta,
Daug neužmirštama lieka,
Kartais siūbuoji lyg smilga,
Kartais raitaisi kaip sliekas...
Nieko gailėtis neverta,
Liūtys griausmus nuskandina,
Daug kas praeina, išnyksta,
Daug kur sugrįžti vadina...
Kartais pasimeta žodžiai,
Kartais suklysta begėdžiai,
Daug kas praeina, išnyksta,
Bėdos tik ištveria, sėdi
Tau ant galvos ir ant kaklo,
Graužia lyg sąžinės balsas...
Niekur nedingsi, brolyti,
Laiko laužai dega alsūs...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-09-13 21:24:09
Prasmingas dienoraščio įrašas.
Būtų dar gerai, kad bėdos priklausytų vien nuo paties žmogaus, kaip sąžinės balsas, tai tada dar būtų galima kažką pakeisti. Deja, jos būna kažkokie hibridai. Ne veltui yra toks posakis: "Viena bėda - ne bėda, bet.kai kelios apsėda, tai ir žmogų suėda."
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-09-13 10:38:01
taip viskas praeis, neužsibus, o sąžinė visada liks budėti.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-09-11 19:41:32
Tikra tiesa.