Priglauski  mano tilstančius žodžius,
Liepsnojančius rudens spalvų akordais,
Kada nurimt perkūnijas meldžiu,
Pro šalį ūžti vėjų ordas.
 
Dar negana, būrėja, man audrų?
Išmesk man šįkart kitą kortą
Ir po kitu gyvenimo medžiu
Žadėk ateiti kitą kartą.
 
Jei užsimerktų  akys amžinai,
Nutiltų laiko marios šniokštę,
Iš tų kelių, kurių nepažinai,
Turėtų naujos dienos nokti.
 
O kaipgi be manęs būtis tenai? –
Dvasia manoji su žvaigždynais tuoksis.