Sieloj tuščia, kaip senam klojime
Vasaros pradžioj –
Ten nepaslėpsi nė senų kaliošų,
Taip skambu, viskas matoma. Tuščia.
 
Pasilypėju ant scenos – sena aktorė,
Kartoju žodžius, kartoju
Buvusių vasarų savo kaimo roles,
Aidėjusias kadais tom pastogėm.
 
Kur visi jie, anų vasarų pakeleiviai?
Iš visų pusių matoma,
Verkiančia siela, esu perkryžiuota spinduliais
Pro plyšius lentų tarpuose...
 
Matau, kaip šoka dulkės auksinės,
Kaip tada – vakar ir visada
Nuo kojų suskeldėjusių senus kaliošus nuspiriu
Ir leidžiuosi šokti – viena.
 
Aplenks seną kluoną šių metų derlius
Ir visų būsimų metų...
Jam supilti pastatytos švento Elevatoriaus bažnyčios,
O kulia kombainai tiesiog laukuose, po vieną,
Be mergaičių krykštavimo,
Tarsi netyčia į šiaudus sukritus,
Be pabaigtuvių dainų.