(Minint Laisvės dieną)
 
Virš miesto angelas, tylus tylus,
Nors rankos be grandinių, laisvos.
Norėtųs šaukt – išskleisk sparnus!
Pakilt nuo postamento laikas!
 
Kvietei atbust, atmerkt akis –
Mes budome ir ėjome,
Buvai žvaigžde vardu „Viltis“,
Kuria visi tikėjome.
 
Gal ne visi?
 
Rodos, žadėjome tarnauti
Tėvynei, Dievui, artimui,
Dorai gyventi ir neskriausti
Žmogaus anksti pavargusio.
 
Tiktai dabar gi jau ne vieną
Godumas aklas valdo,
Už pinigus pardavę sielą
Nemato vaiko, vargšo.
 
Ar ne todėl net ir dabar
Taip sunkiai atsitiesiam,
Kartais lyg riedame atgal
Melu iškeitę Tiesą.
 
O gal anksti? Tai mus Dangus
Savaip augina, bando.
Gaut skrydžiui angelo sparnus
Mažai kas nusipelno.
 
Tik mes, lietuviai, kantrūs mes,
Nuo seno mokam laukti,
Ištaisę nelemtas klaidas,
Pradėsim tiestis, augti.
 
Tegul tik Laisvė dar ilgai
Tėvynės nepalieka,
Išeis tauta su ja tikrai
Gražiu keliu į šviesą.