Po zenito dienų ima svirti saulėgrąžų galvos
Lyg senolio galva, sveriama išmintingų minčių.
Tik nedūsauk Ruduo.. Mes dar kybom tarp juodo ir balto,
Nes negundo kol kas medžių lajos papiltu variu.
Paryčiais iš miglos lyg vaiduoklis išsėlina stirna
Ir pilka valanda pasidaro jauki bei gyva.
Dabartis tiek trapi – kaip lašai ant voratinklio virpa,
Nuo graudžių liūdesių ar nesvyra ir tavo galva?
Ko? Ir šitai praeis. Nesistverki į tai, kas ištirpsta –
Kaip rytinė migla, kaip jaunystės galia ir valia.
Veido raukšlių tinkle užsilikusi ašara virva.
Tuoj vaikaičiai suskris ir apsunkusį jausmą sules.