Apie ką galvojate, Dalija?
                                    
Apie baimę ir drąsą.
Drąsą būti savimi – kiekvieno iš mūsų, didelio ir mažo. Kiekvienas, net mažiausias, tampa didelis, net mažiausias, pasinaudojęs savo teise būti savimi, net mažiausias, išsakęs, išrėkęs, viešai atsistojęs prieš minią, nesislėpdamas už niekieno nugaros: Kas teisit, nuteiskit, aš nebijau! Mano tiesa tokia! Ji nesikeičia, keičiantis vėjams.
Miestelio aikštėje vyksta Sąjūdžio mitingas – vienas iš pirmųjų, pirmoji banga. Užsuko žmonės iš Vilniaus, žinomi ir nežinomi, pavardės girdėtos ir negirdėtos – nuo dabar, nuo to stichiškai susibūrusio mitingo jos jau bus įsimintos, vėliau vis dažniau girdėsim jas per radiją, atpažinsim veidus TV laidose. Niekas nebuvo įpareigotas mitingą organizuoti, tik kažkas iš grupelės lektorių, važinėjančių per Lietuvą, pranešė, kokiu metu tikisi atvažiuoti pasikalbėti, jei susirinks klausančių.
Tylus, mieguistas miestelis atgijo. Kažkas neįgudusia ranka pakeverzojo keletą skelbimų ir neramiai apsidairydamas priklijavo juos skelbimų lentoj, ant medžių kamienų prie parduotuvių durų, bet netrukus kažkieno pikta ranka visus juos nuplėšė. Akimirkai pro siaurą tarpelį tarp kultūrnamio ir miestelio skelbimų lentos išėjo žmogus, apsidairė, ar nėra arti ko nors įtartino, ir vėl skelbimą priklijavo. Tai pasikartojo kelis kartus.
Gydytoja, kaskart sugrįžusi iš palatų į kabinetą, pro ligoninės langą tą spektaklį matė, bet nė nepagalvojo, kad vyksta kažkas, kam reikėtų turėti išskirtinės drąsos ar jausti baimę. Kas baisaus galėtų įvykti tokią pilką, kasdienišką vasaros dieną?
Pasitikti atvykstančių lektorių susirinko būrelis žmonių. Neieškojo salės raktų, nejunginėjo mikrofonų, tiesiog susibūrė už kultūrnamio, kad taip vėjas neblaškytų, atvykėliai pasilypėjo ant laiptelių ir ėmė kalbėti. Kalbėti taip, kaip jau dešimtmečiais viešai Lietuvoj niekas nekalbėjo.
Skubėjo, reikėjo apsilankyti daugely kaimų.
Ji labai norėjo nueiti, bet negalėjo, nes palatose gulėjo keli silpni ligoniai.
Gįžusi iš palatos, kaskart pro kabineto langą vis nužvelgdavo mitinguotojų nugaras, o taip norėjosi pamatyti veidus – gyvą istorijos metraštį – juk ten buvo visi, susirinkę iš savo laikmečio. Visokie. Dabartis vėl jų paklausė – su kuo? Jai atrodė, kad jei galėtų pamatyti, ji išskaitytų tuose veiduose visus atsakymus. Bet tik žiūri pro langą ir šypsosi. Prieina sesutė, atsistoja greta, be žodžių klausdama: Ko taip liūdnai šypsaisi?
Ar tau neatrodo, kad mitingas turi kojeles? Antai, Bronelė prabėgdama pasiklausė, bet, matyt, neturi laiko, nuėjo, bet ją kalbina sutinkami žmonės ir kaupiasi maži mitingėliai. Julius pasiklausė ir taip pat nuėjo, numojęs ranka. Pasiklausyk – trečioj palatoj kažkas jau perpasakoja ligoniams, ką pats mitinge nugirdęs. Daugelis atsitiktinių praeivių sustoja ir lieka. Skvere, po Vytauto Didžiojo ąžuolu du vyrai jau ne juokais dėl kažko susikivirčijo – nueina į mitingą. Paklaus. Tegu ponai iš Vilniaus pasako, kurio teisybė.
Iki vakaro žodžiai išsivaikščios po namus, aplinkinius kaimus, kris, kaip lietus į sausros iškankintą žemę. Net jei nepagirdys, bent atgaivins.
Tyli abi. Nueina į palatą. Pareinant sesutė sako: Daugeliui mūsų ligonių jau niekas nerūpi, jie nieko nebebijo.
Staiga iš gatvės atsklinda skardus moters balsas: Tu čia man neaiškink, pati pasiklausiu! O ir be tų vilniškių žinau!
Miestelio aikštę, skverą, namus užlieja saulė, pagerėja žmonių nuotaikos, geriau pasijunta net ligoniai palatose.
Netrukus mitinguotojų būrelis susiūbuoja, subyra, atskirom grupelėm apsupa lektorius, gyvai šnekučiuojasi. Pradeda išsivaikščioti.  Lektoriai išvažiuoja.
Kai juodvi su sesute vėl atranda laisvą minutę ir pažvelgia pro langą, likęs vienas su savo nuomonėm, problemom, miestelis jau pažiręs visoje aikštėje, skvere  juokiasi ginčijasi, tyčiojasi, keikiasi, tyli, mąsto. Kiekvienas jaučiasi esąs išmintingiausias – su  sava teisybe. Nors didelė tikimybė, kad minioj gali būti ausų, kurių reikėtų pasisaugoti, bet tai taip įgrisę! Jei tie, iš Vilniaus, kalba nesidairydami ir nebijodami, ko jie savam kaime savų turėtų bijoti?
Skardžiabalsė moteris atsiskyrė nuo vieno žmonių būrelio ir viena, piktai mosikuodama kumščiais patraukė per aikštę, piktai, garsiai, kad kuo daugiau žmonių išgirstų, skelbdama savo tiesą: Banditai! Banditai! Man jie banditai Ir kitokie nebus! Norit teiskit, norit užmuškit, aš nieko nebijau. Banditai!
Žmonės skubiai skirstosi, išsivaikšto nuleidę akis. Gydytoja vėl pagalvoja, kaip norėtų pamatyti jų veidus, išskaityti, kas juose parašyta. Kaimas viską žino. Kaimas žino, kodėl moteris taip šaukia, jie pripažįsta jai teisę turėti savo tiesą. Gydytoja tik norėtų žinoti, ar kaimas pritaria tai tiesai.
Sesutės veidu ritasi ašaros, lūžtančiu balsu ji sako: „Vaikas buvau, bet atsimenu, kaip parvežę nužudytų miškinių kūnus stribai varė žmones atpažinti savuosius, bet tik viena motina nesuabejojusi: Mano sūnelis, mano! Vežkit į kokius norit Sibirus, ar užmuškit, aš nieko nebijau. Mano sūnelis!“
Sibire buvę kartu. Grįžo.
Ar baisu būti savim? Ar daug drąsos reikia šitaip išrėkti savo tiesą? Okupantui? Savo kaimo žmonėms?