Atsiverčiau knygą gyvenimo
Ne dangišką, žemišką, mažytę,
Radau joje tuštybių ir lemenimo,
Jaunystės klegesio... o gal ji ir neklydo?

Gal atvira širdim dangų matavo,
O žmonės jai linkėjo vien tik gero,
Gal tik iš laimės rankomis siūbavo –
Žvilgsnis į tolį buvo atviras, kaip dera.

Atsiverčiau knygą gyvenimo
Jau kitą, rašomą ir skaitomą kasdien,
Tu patikėk – radau meilės srovenimą,
Krislą ramybės, išminties... juk ne vis vien?