kai aš prieisiu, tyčia nusigręžki,
kad nematyčiau tų drėgnų akių,
kurios kadais žaibais krūtinę draskė,
kurios gebėjo degti laukimu...

tylėsiu aš... jaučiu didžiulę kaltę,
pusiau kad laimės nepadalinau,
o tu vis laukei. taip jautriai ir taip kantriai,
kad net žolė prasikalė ant grindinio, – mačiau...

o aš nevertinau tos laimės, kur turėjau –
tos mielos draugės, žvaigždiškom akim...
išeisiu gūdžią naktį, klupdamas prieš vėją,
dulke pavirsiu... mėlyna ugnim...