Bemiegės nakties kurti tyla, kurios netrikdo net vėjukšlio šlamesys lapuose, nei spindinčios beribiuose toliuose žvaigždės, o išgeltusi pilnatis dar labiau išgilina manyje spengiančią tuštumą: šauk, rėk, maldauk vis tiek  nebusi išgirstas ir jokio atsakymo nesulauksi. Kam visa tai? — klausimas sau, nes šios nakties aplinka absoliučiai bekalbė, norinti mane įtikinti, kad pasaulio, o ir paties žmogaus egzistencija yra besąlygiška beprasmybė, neturinti jokių aukštesnių prasmių, apart įvardintų paties žmogaus. Iki skausmo suvartoti, išblizginti ir nuzulinti žmogaus ir pasaulio pagrindai — viltis, tikėjimas, mąstymas, jų įžiebtos žmogiškosios žaltvykslės — prasmė, laisvė, laimė, tiesa — sąvokos, neturinčios jokios juslinėje tikrovėje atitikmens, galbūt, netekus šių pagrindų, akimirksniui į mane pažvelgs kurti tyla — nesąlygota akimirka, pametusi nepermaldaujamos lemties skirtą likimo akmenį, išsivadavimą iš sąvokų pinklių ir žaltvykslių apžavų. Galbūt, šį nušvitusį akimirksnį atrasiu kažką jusliškai artimesnį ir tikroviškesnį pagrindą, nesusijusį su tekstu ir *kontekstu. Kokie nuostabūs Žemės Motinos rašmenys ir piešiniai, visi jie bekalbiai: priešaušriai, aušros, saulėlydžiai, debesys, smaragdinė pavasarinė beržų migla, skubrus ir nepakartojamas vasaros dienos spindesys ir skambesys, klevų auksinis  švytėjimas, žvainoje  rudens naktužėje žaižaruojančios beribiuose toliuose žvaigždės, speigo įkapių drobe išdabinti šarma sustingę bežadžiai medžių siluetai baltoje žiemos paletėje, kiekvieną akimirksni vis kitokie, nors besikartojantys tiksliai ir nuobodžiai: „...liūdesys bet koks geriau negu nuobodulys...“ (O. Milašius „Vyno daina“) ... Arba į mane pažvelgs  negailestinga ir beširdė pabaiga — mirtis, slenkanti pridurmai nuo pat gimimo iki paskutinio atodūsio, juk ji slypi tik šioje sąvokoje, nes nei vienas žemės motinos pagimdytas neišvengė jos, nei vieno nepagailėjo, nors nei vienas mirtingasis jos nematė, galbūt suvoksiu jog pasirinktas naujas pagrindas tiek pat yra apgaulingas miražas, žadantis įveikti kurčią tylą, žinau, bet elgiuosi taip lyg  nežinočiau jog kiekviena akimirka gali būti paskutinė...glaudžiuosi prie gyvo bežadžio klevo kamieno, juk sava matančia bekalbe siela esu jo lemties nuskirtas brolis, bet įsiveržusi į tyrą matančią sielą sąmonė, gimdanti Homero ir Kavafio kiklopus ir lestrigonus su sirenomis...pradžia sutampanti su pabaiga — abi jos bekalbės, iš šio bekalbio pasaulio glėbio gimsta gyvos bekalbės būtybės, nuėjusios, pilną nuotykių, klaidų ir atradimų, galu gale įgavusios išminties ir patirties, Homero Odisėjo kelią, tokios pačios sugrįžta atgal. „Tegul kelionė trunka daugel metų;/atplauk į tėviškę visai pasenęs,/įgijęs išminties ir patyrimo, nes ji neduos tau jokio turto.//Itakė dovanoja tau kelionę./jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,/bet šiaip Itakė — nežymi sala.“ (K. Kavafis „Itakėje“, lietuviškas vertimas A. Venclovos) +
 
*Absurdas — (lot. — absurdus — negražiai skambantis, nemalonus < surdus — kurčias, nebylus) — beprasmybė, prieštaringas ar beprasmis teiginys, nesąmonė. (www.lietuviuzodynasd.lt Terminai)
 
*Kontekstas — (lot. contexlus - rišlus, susietas): 1. prasmės atžvilgiu išbaigta teksto ištrauka, leidžianti tiksliai suprasti ją sudarančio žodžio, posakio ar sakinio reikšmę; 2. kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybės, sąlygos, aplinka. (www.lietuviuzodynasd.lt Terminai)