Pradžiuginai mane pražydusi rugpjūty,
Juk greit rugsėjis spalvins lapelius.
Galėtų vasara galbūt ilgiau užtrukti,
Išsaugot žiedus — žiburius rausvus.
 
Gal tau pabodo pilka kelio juosta,
Ar vis ilgies pavasario švelnaus,
Kai meilės pasakai jis širdis kvietė
Nuskinti laimės žvaigždę nuo dangaus.
 
Žydėt žydėt, koks nuostabus troškimas,
Kiek daug jame šviesios gyvybės ir jėgos!
Kol nepakando šaltis pirmutinis,
Akacija — aukščiausia pakelės gėlė.
 
Nustebs ruduo miškais, palaukėm atskubėjęs,
Juodais laukų arimais, dailiai suverstais,
Kai žmogų pamatys, kur žiemkenčius pasėjęs,
Sustojęs džiaugiasi akacijos žiedais.