Gręžiojaisi atgal. Tikėjais pamatyt
Kažką, kas sulaikys pasilikt,
Bet aš nesustosiu – eisiu tolin.
Gali nuskęst savo graužaty,
Nusitempti kartu mane žemyn,
Bet aš visuomet eisiu tolin.

Kas dabar tave sulaikys nuo kritimo
Į praeities juodą gelmę?
Negaliu išgelbėti tavęs nuo jos –
Aš einu į priekį, aš tikiu ateitim.
Gyvenimas didelis vandenynas –
Tavo baimės tave gramzdina.

Ir visgi gręžiojais atgal – laukei manęs,
Bet aš nesustojau – ėjau tolin.
Tai ne tavo laikas – tu dūsti savyje
Ir tempiesi žemyn visus su savim;
Uolą po uolos, neišplauksi į krantą,
O aš visuomet eisiu tolin.

Žvelgei į savo sapnus, iššvaistytas dienas –
Ten nieko nėra – tuščias gyvenimas.
Tu kritai, ieškojai ko užsitvert,
Bet nepadėjau – laikas praėjo –
Tau buvo svarbu sugrįžti atgal,
O aš tik ėjau vis į ateitį tolin.

Kažkur suklupom, kažką pametėm,
Visgi aš stojaus, o tu pasilikai,
Ir sukas pasaulis aplink ir aplink.
Man pabodo – nestovėk per arti,
Dar nudegti gali, ir laiko negrąžinsim
Į mūsų turėtą pradžią – tai pabaiga.

Dabartis jau ne ta. Sunku užmiršt,
Ką padarėm, turėjom su savim;
Nesiruošiu laukti tavęs – eisiu tolin.
Nesigręžk, pašalink baimes, meilę palik,
Lipk iš duobės, tikėk pasauliu
Ir eik kartu su manim.